Ar medžiotojus ištiks mamutų likimas?
Įdomūs dalykai dedasi mūsų Lietuvėlėje. Perskaičius Lindos Dambrovskos straipsnį žurnale „Medžioklė“, kilo noras pasidalinti mintimis su medžiotojais.
Gerbiama Linda rašo, kad Lietuvos medžiotojai nėra vieningi, išsibarstę po būrelius lyg po atskiras respublikas. Tose „respublikose“ jie ir verda, rūpinasi savo interesais, neperžengdami klubo plotų ribų. Nėra lyderio visos šalies mastu, kuris suburtų, suvienytų, atstovautų.
Lietuvos ir kitų šalių mokslininkų pripažintas faktas, kad medžiotojų indėlis saugant gamtą yra neginčytinas. Bet paklauskite praeivių, gatvėje sutiktų žmonių, kas rūpinasi gamtos apsauga ir jūs išgirsite atsakymą, kad tai įvairios žaliųjų organizacijos. Pagrindinis šių organizacijų ginklas - įvairūs manifestai, protestai. Jie reiškiasi garsiai, yra organizuoti, gerai finansuojami ir todėl susidaro įspūdis, kad jų yra didžioji dauguma ir jie daug dirba. O mes tylime. Pasirodo priešiškai prieš medžioklę nusisteikusių žmonių tik 10 procentų.
Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija pasivadinusi medžiotojus vienijančia organizacija. Įdomu būtų sužinoti, kokiais veiksmais medžiotojai vienijami. Kol kas matosi šios organizacijos pagrindinis tikslas – išgyventi. Liūdnai pagarsėję gandralizdžių, narvų projektai, kuriuos atliko LMŽD, nedaro garbės ne tik draugijai, bet ir visiems medžiotojams. Reikėtų imtis pagrindinės veiklos – atstovauti ir vienyti medžiotojus. Keista draugijos vadovų pozicija, visiškas kritikos ignoravimas. Siūlymai keisti vadovavimo stilių, įvardijami bandymu sugriauti organizaciją. Pasikeitė laikmetis, pergyvenome komunizmą ir vadovauti kolūkio pirmininko metodais nebegalima. Tai potencialus griovimas iš vidaus. Jei nesiimsime priemonių, nieko nedarysime, išnyksime kaip mamutai.
Gerbiamas profesorius, draugijos įkūrėjas, Tadas Ivanauskas, karste apsiverstų pamatęs, kuo tapo ši organizacija.
Lietuvoje skaičiuojame apie 30 000 medžiotojų. Tikiuosi, tame tarpe tikrai yra daug jaunų medžiotojų, išsilavinusių, susipažinusių su šiuolaikinėmis technologijomis bei nauju valdymo stiliumi.
Antra, norisi tikėti ir dabartinių draugijos vadovų geranoriškumu ir noru išsaugoti T. Ivanausko sukurtą draugiją, kaip paveldą.
O kokius būdus matote Jūs, kad situacija galėtų pasikeisti iš esmės?
Straipsnio autorius biologas, medžioklės žinovas Artūras Čalutka
Komentarai (1)